Lydyto sviesto (GHI) gamyba

GHI sviestas (lydytas sviestas) tinka kepimui (išlaiko labai aukštą temperatūrą), taip pat sriuboms, troškiniams pagardinti. Lydytas sviestas „GHI“ gaunamas kaitinant sviestą ant silpnos ugnies, kol išgaruoja visas vanduo, atsiskiria tirščiai ir sviestas virsta skaidriais aukso geltonumo riebalais. Jam būdingas saldokas, švelnus riešutų prieskonis. Aukštoje temperatūroje jis neputoja ir nerūksta, nes vanduo (užverdantis esant 100°C) išgaruoja jo gaminimo metu, o baltymų (degančių esant 125°C) tirščiai pašalinami. Lydytas svietas nesudega jame kepant ar gruzdinant, dėl šios priežasties jis gali būti naudojamas keletą kartų.

Laikymo sąlygos:

Šio sviesto laikyti šaldytuve nebūtina. Laikyti galima net kambario temperatūroje pvz. virtuvinėje spintelėje net ir pusę metų. O šiaip, tinkamu naudoti jis laikomas net 10 metų! Senais laikais, mūsų protėviai taip sviestą ruošdavo žiemai. Svarbiausias aspektas yra – švara. Geriau sviestą laikyti ne vienoje didelėje troje, o keliose mažesnėse. Aš pilu į stiklainiukus 0,5 – 0,7 litro. Kadangi turime karvytę, lydito sviesto yra pakankamai ir jį naudoju visur vietoj aliejaus, tad susinaudoja tas sloikiukas greitai.

Gaminimo eiga:

1. Sudėjau sviestą į puodą ir pradėjau kaitinti. Kaitinau ant didžiausios ugnies, kol užverda.

2. Dar neužvirus sviestui, jau matosi putos paviršiuje – jas nugriebiame. Neišsikaskit, pradžioje jų bus nemažai. Jas nugriebiu samčio pagalba – man tai labiausiai pasiteisino.

3. Nugriebus putas jau matosi sviestas, tik kol kas dar balzganas.

4. Sviestui užvirus sumažiname ugnį iki minimalios. Nugriebus pagrindines pradžioje susidariusias putas, pastebėsite, kad kuo toliau verdant, tuo labiau putos susidarys tik puodo kraštuose.

5. Putų jau mažai, o ir konsistencija jų tirštesnė, tą pastebėsite patys. Sviestas skaidrėja, bet baltų „gumuliukų” dar matyti. Verdame toliau.

6. Putų nebėra, baltų „gumuliukų” taip pat. Sviestas skaidrus – gintaro spalvos, puodo apačioje nuosėdos. Viskas, sviestukas pilnai paruoštas. Viso nuo užvirimo vyriau 2 valandas.

7. Dar karštą sviestą supilu i stiklainius. Su samčiu ir tokiu piltuvėliu. (Jis yra tikras atradimas tiek čia, tiek uogienes ar mišraines darant, nežinau kaip iki šiol be jo prasisukdavau). Viską pilu tiesiai į stiklainį, o pačią pabaigą, kur jau drumzlės, košiu per marlę, kad jokių nuosėdų nepaputų. Marlę lankstau, kad būtų 4 sluoksniai. Galit ir daugiau, žiūrėkit pagal marlę, nes šiais laikais ji kažkokia „skystoka”, visai ne tokia kokią prisimenu iš vaikystės.

Na ir štai toks grožis mums pavyko.


Taip atrodo dar šiltas sviestas. Atvėsęs jis sustingsta ir pakeičia spalvą.


Tikslios išeigos neskaičiavau, sviesto nesvėriau, bet puodas kuriame dariau buvo 15l, jį pilną pridėjau sviesto. Lydyto sviesto gavosi 11,5l. 🙂

Tiesa, dabar kai karvė tvarte ir valgo šieną, dažnai gaunasi „didžiasviestis” ir apskritai sunkiai susiplaka sviestas. Gal kas iš patirties žino kodėl? 🙂

Bėja, didžiasviestį lydant vargo daugiau, o ir kaitint reikia DAUG ilgiau. Kartą kaitinau 6val ir vis tiek buvo putų, kurios nuo kaitinimo net rudos pasidarė, praradau viltį ir išjungiau. Ir ką – palikau, nusistovėjo, liko skaidrus sviestas, tik apačioje daug daugiau nuosėdų. Tai nusėmiau kas idealiai gerai, o apačios net nekošiau, nes nuosėdų labai daug ir visai kitokio tipo. Kaip koks kremas ant dugno. Tai su didžiasviesčiu taip ir darau dabar, kaitinu kol minimaliai lieka „gumuliukų” ir sviestas pasidaro skaidrus, gintaro spalvos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *