Pomidorų tręšimo ypatumai

Apie trąšas ir tręšimo būdus galima pasakyti trumpai ir aiškiai gražiu posakiu: kiek žmonių – tiek nuomonių. 🙂
Kiekvienam spręsti ir kiekvienam rinktis pačiam, tačiau faktas vienas, tai – būtina. 🙂 o ir galimybės dėl trąšų nėra vienodos. Tad aš noriu suteikti daug informacijos, viename straipsnyje, kad atėjus čia žinotumėt, kad rasit to, ko ieškot. ♥

Juk tiesa, kad dažniausiai šiltnamio vietos yra retai keičiamos, naujomis žemėmis šiltnamiai taip pat papildomi retai, tad nenuostabu, kad ta žemė išsenka ir mineralai kuriuos buvo savyje sukaupusi atiduoti augalams.

PAVYZDYS

Papildymo mineralais (tręšimo) būdų yra tikrai daug. Bene pats populiariausias žinoma – mėšlas. Juk ne veltui nuo seno žmonės sakydavo: „Nebus š…. – nebus grūdo.“ 😀 Tačiau nėra taip, kad mėšle, dilgėlių rauge ir panašiai, yra visko ko tuo periodu reikia pomidorams. Todėl reikia vienais ar kitais būdais palaikyti reikiama mineralinių medžiagų balansą.
Aišku, netgi perkant pagamintas trąšas, mes visgi renkamės labiau organines. 🙂 Šiais laikais, visų trąšų pasirinkimas be galo didelis, tad manau visi ras sau tinkamą variantą. 🙂

Ko pomidorams trūksta, ar ko per daug sužinoti galima stebint jų augimą ir vystymąsi. Žemiau pateikiu informaciją apie visus trąšų ir tręšimo reikaliukus… 🙂

Net jei ruošdami dirvožemį pomidorams pridėjote į jį maistingųjų medžiagų, praėjus kuriam laikui vis tiek teks panaudoti trąšas. Gerai paruoštas substratas aprūpina augalą 4-6 savaites, gausiai laistant ar lyjant šis laikotarpis gali būti dar trumpesnis.

Persodinus pomidorus į šiltnamį ar daržą,prasideda intensyvus augimo periodas. Todėl pirmąjį mėnesį smarkiai padidėja fosforo poreikis, kuris užtikrina gerą šaknų sistemą, padeda formuoti stiprius žiedus. Jei augalo lapai tamsėja, įgyja violetinį atspalvį, tai fosforo trūkumo požymiai. 

Dėl fosforo trūkumo taip pat sutrinka augalų mityba azotu, todėl pasireiškia ir jo trūkumo požymiai. Šiuo atveju geriausia greitoji pagalba – augalų lengvai pasisavinamas kristalinas. Pasirinkite kristaliną turintį džiausią fosforo kiekį. Reikiamas kiekis ~ 20-30 g/kv. m. Jį būtinai įterpkime į dirvą.

Pradėjus formuoti žiedus smarkiai išauga kalcio alkis, ir piką pasiekia žydėjimo metu. Intensyviai vartojami ir kiti pagrindiniai elementai. Nemažas kalcio poreikis išlieka visą augalo vegetacijos laikotarpį, kadangi jis už daug ką atsakingas. Kalcis lemia vaisiaus išvaizdą, kietumą, spalvą ir skonį – viską kas mums svarbiausia. Kalcis taip pat didina atsparumą grybinėms ligoms. Džiūvantis lapų  pagrindas, pajuodęs bręstančio pomidoro vaisiaus galiukas signalizuoja kalcio trūkumą.


Kalcio trūkumas dažniau pasitaiko izoliuotose substratų augaluose, daugiau kenčia veislės su pailgais ir kriaušės formos vaisiais.

Greitą efektą duoda lapų purškimas 0,2 proc. kalcio chloridu arba kalcio nitratu.

Azoto poreikis padidėja pradėjus megzti žiedus, tačiau daugumoje trąšų, tiek mineralinių, tiek organinių, jų būna pakankamas kiekis. Tad dėl papildomo tręšimo reikėtų gerai pagalvoti. Jei seni lapai praranda spalvą, nauji auga žaliai geltoni, augalas vangiai auga, tai gali būti azoto trūkumo požymis. Per didelis kiekis skatina augalą auginti žaliąją masę, būna mažiau žiedų. Pomidorai bus didesni, bet kaups daugiau nitratų.

Laistymas magnio sulfatu: Imamas nubrauktas arbatinis šaukštelis magnio sulfato miltelių kibirui vandens. Dar geriau įterpti į dirvą prieš sodinant. Šis būdas naudojamas, kai gelsta pomidorų lapai, bet reikėtų nepamirškit, kad pomidorų lapai gali gelsti ne tik dėl magnio trūkumo, bet ir kai trūksta mangano, azoto ar geležies.
Magnio trūkumas gali ryškėti, kai dirvoje per daug azoto ir per sausa.

Esant kalio stokai, vaisiai lėtai ir nevienodai noksta, vienas šonas gali būti prinokęs, o kitas – su pageltusiomis ar net žaliomis dėmėmis. Tokie vaisiai nebūna skanūs.

Iš kalio trąšų geriausios – pelenai arba kalio sulfatas. Chloruotas kalis tik pakenks – chloro pomidorai nemėgsta.

Kokiu santykiu skiesti kalio sulfatą pomidorų laistymui skaitykite ant pakuotės.

Pelenų trąšos: 10 l vandens reikia vienos stiklinės pelenų – tiesiog įberkite juos ir gerai viską permaišykite. Gautu tirpalu laistykite pomidorus.

Mikroelementai

Pomidorams normaliai augti ir vystytis reikalingi ir mikroelementai (boras, manganas, cinkas, geležis, molibdenas ir kt.). Nors mikroelementų augalams reikia labai nedaug, dėl jų trūkumo sumažėja normalus augalų vystymasis, blogėja vaisių kokybė, mažėja derlingumas bei atsparumas ligoms.

Mikroelementų pomidorams trūksta retai, nes pakankamai jų gaunama su organinėmis ar mineralinėmis kompleksinėmis trąšomis. Į pastarųjų sudėtį, be pagrindinių maisto medžiagų, įeina ir visi augalams reikalingi mikroelementai. Mikroelementų perteklius pomidorams yra žalingas, tačiau kai jų trūksta, reikiamo efekto neduoda tręšimas pagrindinėmis makro trąšomis. Verta susipažinti su kai kurių mikroelementų trūkumo požymiais pomidorams.

Boras skatina vaisius megztis ir augti, taip pat stimuliuoja naujų augimo taškų formavimąsi, didina cukraus kiekį pomidoruose. 

Kad pomidorų derlius būtų gausesnis, žydint antroms ir trečioms kekėms, labai naudinga apipurkšti augalus silpnu boro rūgšties tirpalu:
10 g boro rūgšties miltelių ištirpinkite 10 l vandens. Pakaks apipurkšti 1–2 kartus.

Pastebėjus boro trūkumo požymius, augalus reikėtų nupurkšti 0,02 proc. (2 g/10 l) boro rūgšties tirpalu

Geležį pomidorai geriau pasisavins purenimu atstačius dirvos struktūrą ir pakalkinus rūgštų šiltnamio gruntą. Augalus galima nupurkšti 0,15 proc. geležies chelato tirpalu (15 g/10 l) arba tręšti kompleksinėmis trąšomis su geležies chelatu.

Norint atstatyti mangano trūkumą, pomidorus reikia nupurkšti 0,02-0,03 proc. (2-3 g/10 l) kalio permanganato tirpalu.

Norint atstatyti cinko trūkumą, pomidorus reikia nupurkšti 0,1 proc. (10 g/10 l) cinko sulfato tirpalu arba augalus tręšti kompleksinėmis trąšomis su cinku.

Paveiksliukas apačioje iliustruoja kokių medžiagų poreikis yra didžiausias skirtingu augimo ciklo metu. Didesnis buteliukas simbolizuoja didesnį poreikį palyginus su mažesniu, žiūrint į konkretų etapą. Priklausomai nuo veislės, ciklas gali būti ilgesnis arba trumpesnis, tad atkreipkite dėmesį ne tik į savaičių skaičių, bet ir kokiam tikslui medžiaga naudojama (augimui, žiedų mezgimui ir pan.)

Pridėti reikiamų elementų iš akies neužtenka, svarbu jų kiekis ir santykis. Prekybos vietose galima įsigyti subalansuotų mišinių, tačiau visgi verta atkreipti dėmesį į niuansus. Pavyzdžiui saulėtą dieną augalai pasisavina daugiau azoto ir mažiau kalio. Apsiniaukusią – atvirkščiai. Jei dirvoje per daug azoto ir per mažai kalio, lėčiau noksta vaisiai. Per didelis kalio kiekis stabdo magnio įsisavinimą. Per daug rūgščiame dirvožemyje sunkiai įsisavinamas kalis ir magnis. 
Parduotuvėse galima įsigyti maišomų į dirvožemį kompleksinių birių trąšų arba tirpalo skirto laistymui.  Ant pakuotės dažniausiai būna nurodytas azoto, fosforo ir kalio kiekis procentais, žymimas N-P-K. Pavyzdžiui, užrašas 10-5-10 reiškia, jog trąšose yra 10 procentų azoto, 5 procentai fosforo ir 10 procentų kalio. Likusiuosius 75 procentus sudaro rišamoji medžiaga, papildomai gali būti ir kitų cheminių elementų. Tręšiama kas 1-3 savaites, pagal gamintojo nurodymus. Jei išryškėja kokios nors medžiagos trūkumas, reikia pridėti jos atskirai, tam naudojamos vienanarės trąšos. Barstomos trąšos ant dirvos paviršiaus turi būti paskirstytos tolygiai, tuomet medžiagų koncentracija skirtingose vietose būna vienoda, nenudegina šaknų. Jei dirva smėlinga, tręšti reikia dažniau, nes medžiagos greičiau išplaunamos. Norėdami to išvengti, naudokite lėto laistymo sistemas (lašines, kapiliarines). Atitinkamai molingas substratas sulaiko trąšas ilgiau. 

Natūralios trąšos

Medžio pelenai – sudėtyje azoto nedaug, tačiau tai geras fosforo, kalcio ir kalio šaltinis. Pelenai taip pat naudojami dirvos rūgštingumo mažinimui, todėl nereikėtų jo naudoti per daug. Pomidorams patinka silpnai rūgštus substratas.
Srutos – susidaro iš gyvulių šlapimo ir besiskaidančio mėšlo. Tai vertinga azoto ir kalio trąša, skiedžiama su vandeniu santykiu nuo 1:3 iki 1:5.
Mielės – tiesiog ištirpdykite 100 g šviežių mielių 10 l vandens ir gautu tirpalu laistykite pomidorus ir agurkus.
Vištų mėšlas – Trečdalį 10 l kibiro pripildykite vištų mėšlo ir užpilkite vandeniu iki pat viršaus. Palikite 7–10 dienų. Praėjus nurodytam laikui, 0,5 l gauto tirpalo skieskite 10 l vandens ir laistykite pomidorus (tokio kiekio užtenka 5–6 kv.m). Tinka ir sausas vištų mėšlas. 0,5 kg vištų mėšlo užpilkite 10 l vandens, uždenkite plėvele ir palikite 3-5 dienoms. Praėjus nurodytam laikui, gautą tirpalą skieskite santykiu 1:20 (vandens) ir laistykite pomidorus.
Dilgėlės – Antpilą gamina iš jaunų dilgėlių lapų, kuriuose gausu azoto, kalio, geležies. Jums reikės 2/3 pasirinktos talpos pripildyti dilgėlių lapų, užpilti vandeniu ir uždengus palikti savaitei šiltoje vietoje. Gauto antpilo litrą reikia skiesti 10 l vandens ir tręšti pomidorus.

Organinės/Mineralinės trąšos

Bakterinės trąšos – jose nėra maistinių medžiagų, tačiau turi bakterijų, padidinančių dirvožemio biologinį aktyvumą. Bakterijos skaido organinius junginius iki mineralinių elementų ir padaro juos prieinamus augalams. Svarbiausios bakterinės trąšos – nitraginas, azotobakterinas ir fosforo-bakterinas.
Žuvų emulsija – gaminama iš žuvies subproduktų, paprastai būna skystis, kurį reikia skiesti su vandeniu. Tirpalą galima purkšti ant lapų. Maistinių medžiagų santykis emulsijoje yra apie 5-2-2, šiek tiek sieros.
Liucernos granulės arba miltai – naudojami gyvūnų šėrimui, todėl rasite tam skirtose prekybos vietose. Turi apie 3 procentus azoto, kuris patręšus išskiriamas iš lėto. Yra rizika, kad granulėse bus sveikų liucernos sėklų.
Kraujo miltai – džiovintas smulkintas kraujas. Turi nemažą kiekį azoto, geležies.

SVARBU! Geriau jau nedatręšti negu pertręšti . 🙂

Ingrida

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *